Popiežius – Romos vyskupas – ketvirtadienį susitiko su savo vyskupijos kunigija. Tokie popiežiaus susitikimai su Romos vyskupijos kunigais vyksta kasmet pirmosiomis Gavėnios dienomis. Kaip ir kitais metais, susitikimas vyko ne Vatikane, bet Romos katedroje – Laterano bazilikoje, dedikuotoje Švenčiausiajam Išganytojui, šv. Jonui Krikštytojui ir apaštalui šv. Jonu.
Šventasis Tėvas savo kunigams buvo paruošęs ilgoką tekstą su meditacija apie kunigo pašaukimą ugdyti žmonių tikėjimą ir pareigą visų pirma brandinti savo tikėjimą, nes kitaip mokymo ir dvasinės tėvystės misija nebūtų įmanoma. Vis dėlto, kalbėdamas kunigams Pranciškus savo teksto griežtai nesilaikė, tarp skaitomų fragmentų vis įterpdavo spontaniškus komentarus ir pastabas, o su parengtu tekstu pakvietė kunigus vėliau ramiai susipažinti. Prieš oficialią susitikimo dalį, popiežius atsisėdo klausykloje ir išklausė penkiolikos kunigų išpažinčių.
Kad brandintume kitų žmonių tikėjimą, turi bręsti mūsų pačių tikėjimas, - sakė Pranciškus. Jei mūsų tikėjimas sustoja pusiaukelėje, jis lieka nebrandus; žmogaus ir kunigo gyvenimas nuėjęs pusę kelio stovi vietoje. Argi kunigas, kurio tikėjimas nesubrendęs, gali ugdyti kitų tikėjimą? Argi gali toks kunigas vykdyti dvasinės tėvystės misiją? Negali. Jis tik gali pridaryti žalos. Daug žalos.
Turime rūpintis savo tikėjimo branda, kad galėtume savo ruožtu stiprinti ir brolių, mūsų bendruomenių žmonių tikėjimą. Kiekvienas žmogus, taip pat ir kunigas ar vyskupas, neišvengia gundymų. Apaštalas Petras neišvengė; su gundymais susiduriame kiekvienas. Manau, - sakė popiežius, - kad be gundymų nebūtų pažangos mūsų tikėjimo kelyje. „Tėve mūsų“ maldoje mes neprašome, kad gundymai mus aplenktų iš tolo, bet kad mes nepasiduotume gundymams. Aš dažnai kartoju, kad jei kunigas ar vyskupas nesijaučia esąs nusidėjėlis, nemato reikalo atlikti išpažintį, užsidaro savyje, tuomet jo tikėjimas sustoja vietoje.
Tikėjimas bręsta tik bendraujant su Viešpačiu. Popiežius ragino kunigus semtis iš Bažnyčios patirties, atsiminti mūsų visų bendras šaknis. Dar kartą primindamas Simono Patro asmenybę, popiežius sakė, kad jo gyvenime matome ir didybės akimirkas, tokias kaip išpažinimas, jog Jėzus yra Mesijas, ir gluminančio silpnumo atvejus, kaip tas trigubas Jėzaus išsigynimas tarnų akivaizdoje. Popiežius taip pat įspėjo prieš kitą Petrui tekusią pagundą – manyti, kad jis yra nevertas būti Jėzaus bičiuliu. Tačiau po bandymų Petro tikėjimas išėjo taip sustiprintas, kad Jėzus jam skyrė misiją stiprinti brolių tikėjimą.
Tarp pagundų ir nesėkmių Petras sugebėjo visą lakai būti tvirtai įsikibęs į Kryžių. Turime būti ištikimi savo šaknims, turime visada atsiminti iš kur patys išaugome, tačiau tuo pat metu visada turime su viltimi žiūrėti į ateitį. Mūsų tikėjimas visada turi būti atvirtas Dievo staigmenoms. Mūsų tikėjimą ir viltį visada turi lydėti konkretūs artimo meilės darbai. Artimo meilė, - sakė popiežius savo kunigams, - tai tikėjimo konkretumo išraiška. (Vatikano radijas)
Popiežius su Romos kunigais - ANSA
